Mūsų istorija

Kartais gali užsiimti planavimu ištisas dienas, tačiau geriausi dalykai vis tiek įvyksta spontaniškai. Būtent tokia buvo mūsų pirmoji pažintis su Kampot pipirais. Netgi galima būtų sakyti, jog ne mes juos radome, o jie mus. Tai buvo mūsų pirma bendra kelionė į Pietryčių Aziją. Pasirinkome tuomet ką tik po karantino atsidariusią Kambodžą. Žinojome, jog ši triskart už Lietuvą didesnė valstybė slepia daug kulinarinių lobių, bet nesitikėjome ten rasti „juodojo aukso” – būtent taip jį vadina vietiniai khmerai. Dažniausiai kelionių planavimu užsiima Mantas. Jam šis procesas suteikia ne ką mažiau džiaugsmo nei pati kelionė. Tuo tarpu Milda yra užkietėjusi kulinarinių atradimų fėja. Ji galėtų klausytis istorijų apie maistą, žiūrėti kaip ruošiamas jai nepažįstamas patiekalas ar ragauti naujus skonius ištisas dienas. Su trumpomis pertraukėlėmis, skirtomis suvirškinti įspūdžius. Taip gavosi, jog Mantas kažkur perskaitė apie netolimoje apylinkėje esančią kažkokią labai jau kietą pipirų plantaciją. Kas labiausiai nustebino, tai daugybė gerų  atsiliepimų. „Kas toje plantacijoje jau tokio įspūdingo gali būti? Koks nors eilinis ūkis ir tiek”, – pagalvojo jis ir net nenutuokė, jog ta diena pakeis jo gyvenimą. Juo labiau Mildos, kuriai čia buvo lyg mažam vaikui ekskursija į Disneilendą.

Atvykus į „La Plantation” mus pasitiko jauna gidė Neang, kuri aprodė išskirtinius, tikriausiai labiausiai apdovanotus pasaulyje pipirus.„Kodėl jie tokie geri bei visų išgirti? Čia tinkamiausios sąlygos jiems augti. Plantacija yra idealiu atstumu tarp kalnų ir jūros. Dirvožemyje labai daug kvarco. Vietiniai puoselėja senąsias pipirų auginimo tradicijas. Pipirai čia auginami be jokių chemikalų, renkami rankomis ir džiovinami po Kambodžos saule. Visa tai pipirams suteikia išskirtinį skonį, kuris buvo įvertintas saugoma geografine nuoroda (visai kaip šampanas, Parmos kumpis, Parmigiano sūris). Kampot pipirai gali augti tik čia, šiame regione”, – pipirų kokybės paslaptį išpyškino Neang. Galėjome savo akimis pamatyti, kaip auginami, renkami ir džiovinami Kampot pipirai. Sužinojome, kad raudonieji, juodieji ir baltieji pipirai auga ant to paties medžio, skiriasi tik jų rinkimo ir džiovinimo procesas. 

Visą šį turą vainikavo neįkainojama bei neplanuota pažintis su plantacijos savininku Guy Porre. Šio belgo istorija taip pat verta mažų mažiausiai knygos – su žmona prancūze metė darbus IT sektoriuje bei pasileido į kelionę po pasaulį. Vieną dieną jie atsidūrė Kambodžoje, pamilo Kampot regioną, paragavo čia augančių pipirų ir nusprendė likti. Jie norėjo, kad visas pasaulis sužinotų apie juodąjį Kambodžos auksą. Taip ir nutiko. Į plantaciją pradėjo vienas po kito plaukti apdovanojimai, kritikų įvertinimai ir užsakymai iš geriausių pasaulyje virtuvės šefų. Guy mums labiau priminė ne verslininką, o išminčių, kuris pasakojo apie khmerų tradicijas, bendruomenę, čia egzistuojančias socialines problemas ir kaip jie su žmona tvarkosi savo ūkyje. Paklausėme, kodėl jis nusprendė ne tik vystyti plantacijas, bet ir statyti mokyklas, kovoti su skurdu, gerinti gyvenimo sąlygas Kampot regiono gyventojams. „Šie pipirai ir yra bendruomenė”, – atsakė jis. Paragavus pipirų mums nebeliko jokių klausimų. Kad ir ką jie daro, tai yra nepaprasta. Buvo sunku patikėti, kad prieskonis, kurį naudojome savo virtuvėje kiekvieną dieną, buvo toks nepažintas. Nusprendėme šiuo nepažinimo jausmu pasidalinti ir su Jumis. Tikimės, jog Kampot pipirai taps neatsiejama Jūsų virtuvės dalimi, patiekalai įgaus naujų skonių, o liežuvio receptoriai taps priklausomi nuo šio Kambodžos šedevro. 

Skanaus ir gero vartojimo! Tikimės, kad juos pamilsite taip, kaip pamilome mes.

Mantas ir Milda